Tik prasidėjus 2020 metams, sausio 15-28 dienomis, Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos dvi mokytojos Aida Skarbalienė ir Rita Barkauskienė, vykdydamos Nordplus Junior programos parengiamąjį projektą „Mūsų gyvenimo istorijos“, lankėmės Tasiilaq mieste, Grenlandijoje. Mūsų mokykla šį projektą koordinuoja, o partnerėmis jame yra Danijos Haastrup Freeschool ir Grenlandijos Tasiilaq mokyklos. Susitikimo metu parengta mobilumo su mokiniais paraiška Nordplus Junior fondui ateinantiems dvejiems metams.
Nors fondas parengiamiesiems vizitams skiria tik tris darbo dienas, šiam projektui buvo paskirta visa savaitė. Ir ne be priežasties: lėktuvai į Rytų Grenlandiją pirmyn ir atgal skrenda tik kartą savaitėje, trečiadieniais. Deja, planas grįžti po savaitės namo sugriuvo – dėl audros buvo atšaukti visi skrydžiai iš ir į Grenlandiją. Atidėti skrydžiai vietiniams gyventojams yra įprastas dalykas, kai tuo tarpu mums tai kėlė sumaištį ir nežinomybę. Tiesa, įstrigusiųjų saloje komfortišku apgyvendinimu ir maitinimu dar 6 dienas rūpinosi oro bendrovės. Tasiilaq įvardijamas kaip vienas iš labiausiai izoliuotų apgyvendintų miestų pasaulyje. Nuo spalio iki birželio Tasiilaq miestą nuo artimiausio oro uosto galima pasiekti tik sraigtasparniu. Atrodo, 24 kilometrai – juokingas atstumas, tačiau sraigtasparniui nekylant, vartai į pasaulį uždaryti. Orui atšilus ir nutirpus ledui vietovė pasiekiama ir laivais. Tuomet gyventojai apsirūpina buities ir maisto prekėmis visam ilgam 7 mėnesių sezonui, kuomet vėl bus atkirsti gamtos stichijų nuo pasaulio. Viena iš jų – piterakas – kaskart gąsdina vis labiau. Partnerių susitikimo metu jis siautėjo ketvirtą kartą per mėnesį, nors įprastai vykdavo tik apie porą kartų per metus. Vietiniai spėja, kad ši stichija susijusi su globaliniu atšilimu. Piterakas – pūga, atslenkanti nuo šiaurinių kalnų viršūnių ir atsinešanti ne tik sniegą, bet ir didelio vėjo nugramdytus apledijusius uolienų gabalėlius. Dėl šio reiškinio gyventojams draudžiama išeiti iš namų, sraigtasparniai ir lėktuvai nekyla, visos įstaigos uždarytos. Stebėdamos tokį gamtos įniršį per langą, juokavome, kad mūsų lietuviškos pūgos tik žandus bučiuoja. Šiaurės pašvaistei nutvieskus dangaus skliautą mąstėme, kad žmonės dėl šio grožio nukeliauja tūkstančius kilometrų, o mes galime į ją žiūrėti per atvertą kambario langą. Išbandėme pasivažinėjimą šunų kinkiniais, stebėjome tradicinių šokių ir dainų pasirodymus. Mieste 2000 gyventojų, daugiau nei trečdalis iš jų – vaikai. Pagrindinis miestelėnų pragyvenimo šaltinis – ruonių, menkių ir krevečių žvejyba.  Tasiilaq kraštovaizdis nuolat kinta: snieguotas kalnų viršūnes ir šlaitus dengiančią storą sniego plutą nupučia vėjas, o po poros valandų, žiūrėk, viskas vėl apsnigta, vanduo tai užšalęs ir pilnas vaikų ir žvejų ant jo, tai po pusdienio išvysti properšas ir ledo luitus, kyšančius iš vandens. Skrendant sraigtasparniu atsiveria visas kalnų, fiordų ir įlankų grožis: vanduo mėlynas, lyg rašalo kas būtų ten įpylęs, kalnai išsibarstę, nutysę į vandenį. Skrisdamos vis dairėmės, tikėdamos pamatyti baltąją mešką. Jos čia ne tik slankioja po ledynus, bet kartais užklysta ir į gyvenvietes. Visus patirtus įspūdžius viename straipsnyje sunku paminėti, nes pamatėme ir sužinojome labai daug.
Tikimės, kad pateikta fondui paraiška bus įvertinta palankiai ir mes šį, šalia poliarinio rato esantį kraštą, kuriame planus koreguoja gamta, o  eskimams belieka atsidusus ištarti „galbūt…“, dar kartą aplankysime su savo mokiniais.

Aida Skarbalienė ir Rita Barkauskienė
Projekto vadovės